Pasaulio finansų sistemos griūtis dažnai įvardijama kaip komercinių bankų „nuopelnas“. Būtent per krizę išryškėjo banko ir skolininkų sutartinių finansinių santykių vadinamieji negatyvieji aspektai, apie kuriuos ekonomikos pakilimo laikotarpiu nei viena šių santykių pusė per daug nesuko galvos. Reikia pinigų? Jų visada yra. Ir jų gavimo sąlygos – menka smulkmena sutarties punktuose, į kuriuos skolininkas nesigilino, o skolintojas, matyt siekdamas didesnių ir didesnių pelnų, pro pirštus žiūrėjo į skolintojo galimybes grąžinti skolą.

Šiandien situacija kitokia – bankininkai skaičiuoja nuostolius ir neramiai žvelgia į vis pasipildantį pradelstų paskolų portfelį ir nebemokius klientus, o šie  už skolas atsisveikina su komercinės paskirties objektais, pastatais, butais. Konfliktas neišvengiamas ir abipusiai kaltinimai virsta kaltinimais valdžiai, kuri turėjo numatyti teisinius svertus, reguliavimo mechanizmą, prevencines priemones užkertančius kelią panašių finansų krizių atsiradimui. Ir kalbama ne tik apie Lietuvos tariamą nuolankumą komerciniams bankams. Ši problema aktuali tiek Europoje, tiek Amerikoje. Manau, kad galima kalbėti ir apie tai, kad pačių bankų pelno alkis rodo bankininkų nesugebėjimą tinkamai įvertinti skolininkų mokumo bei patikimumo.

Kitas ne mažiaus svarbus dalykas – ar komercinius bankus kontroliuojanti institucija – Lietuvos bankas – padarė viską, kad būtų išvengta krašte šiuo metu susiklosčiusios sudėtingos ekonominės situacijos. Esu išsakęs savo nuomonę ir dar kartą ją pakartoju: ne mažiau svarbu numatyti saugiklius, kad nepasikartotų nesena istorija, kai komerciniai bankai nevaržomai dalijo kreditus. Tai pasakiau vasario mėnesį. Dabar gi – paskolų maišas praveriamas vis plačiau. Kas gali paneigti, kad pradėjus kilti ekonomikai, o komerciniams bankams vėl panorus intensyviai skolinti gyventojams, neišsipūs dar vienas nekilnojamojo turto burbulas?

Esu įsitikinęs, kad Lietuvos bankas galėtų atsakingiau žvelgti į komercinių bankų elgesį su klientais, aktyviau bendradarbiauti su Skandinavijos šalių finansų priežiūros institucijomis. Juk Lietuvos bankui niekas nedraudžia lanksčiau ir operatyviau nustatyti kitokius – realią situaciją atitinkančius sistemos priežiūros principus ir tikslus. Mokytis iš savo klaidų nėra pats maloniausias dalykas, tai – itin brangios pamokos. Tad atsikvėpti ir pasakyti – krizė baigiasi, galime žingsniuoti toliau – neatsakinga.

Būtent dabar laikas komercinių bankų kontrolės mechanizmo tobulinimui. Tai įrodo ir Europos institucijų naujausi sprendimai. Kalbu apie Europos Komisijos siūlomą bankų mokestį, kad padengtų bankrutuojančių bankų gelbėjimo išlaidas. Pagal Komisijos planą pajamos iš bankų mokesčių patektų į vyriausybių įsteigtus fondus, tvarkomus vadovaujantis bendromis taisyklėmis. Šiais fondais būtų naudojamasi nemokių bankų veiklai metodiškai nutraukti. Esu linkęs pritarti tokiai minčiai. Fondų sukūrimas įgalintų su komerciniais bankais susijusias problemas spręsti ne valstybinių biudžetų sąskaita.

Europos Komisijos siūloma nauja ES finansų sektoriaus krizių valdymo sistema turėtų padėti išspręsti  ir kitas su finansų valdymu susijusias problemas, nes keliose ES šalyse veikiantys bankai bus prižiūrimi atidžiau. Kilus krizei nacionalinėms reguliavimo institucijoms talkininkaus nauja Europos bankininkystės institucija. Šiuos siūlymus planuojama priimti jau 2011 metų pavasarį. Manau, kad vieninga kontrolės ir finansų krizių valdymo sistema – efektyvi priemonė, galinti paskatinti atsakingesnę komercinių bankų veiklą.

 V.Matuzas

LR Seimo narys

Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas