Šiandien, ryt rinksimės prie laužų. Vyresnius prie jų atves prisiminimai, jaunesnius – smalsumas.  Ir vėl pasijusime kaip prieš du dešimtmečius – artimi, savi, susitelkę. Tik jau nebe visi. Paminklai, ordinai, medaliai, padėkos kalbos nesugrąžins mums Loretos, Tito, Igno, Rolando, Dariaus...Jų auka – mūsų ir mūsų valstybės šiandiena. Būtent Sausio 13-ąją – siaubo, kraujo ir begalinio žmonių pasiaukojimo naktį, mūsų valstybėje  gimė demokratija. Ta pati, kurią šiandien priimame kaip savaime suprantamą dalyką.

 Ir tai, kad prieš Sausio 13-ąją,  naudojantis demokratijos suteiktomis teisėmis,  apspjauti ją mums dovanojusieji  žmonės – vadinčiau sveiku protu nesuvokiamo cinizmo apraiška. Algirdo Paleckio Sausio 13-osios įvykių interpretacija – didžiulė dovana Kremliui ir tiems, kurie tyliai niršta dėl prarasto sovietinio rojaus. Paminta viskas, ką kartų kartos laikė šventenybe – nusispjauta į pagarbą mirusiesiems, nusispjauta į netekties skausme du dešimtmečius gyvenančius jų artimuosius. Išsityčiota  ir pasijuokta iš žmonių, kurie iš visos Lietuvos plūdo į Vilnių ginti Laisvės puikiai suvokdami, kad gali ir nebesugrįžti į savo namus.

Savo poelgiu A.Paleckis  ne iškilo, o nusibaudė žiauriausia bausme.Besityčiojančių iš savo tautos laukia baisesnė bausmė nei kriminalinė. Jų laukia visuotinė panieka, vargana užuojauta ir – abejingumas bei užmarštis. Žinau viena – A.Paleckio išdrėbtas purvas neprilips prie mūsų, nes esame pernelyg toli pažengę Laivės ir Demokratijos keliu. Taip, pavargstame, nusiviliame, pasimetame, klystame, ginčijamės dėl to, ar dabartinė Laisvė –  ta, dėl kurios stovėta prie laužų prieš dvidešimt metų. Manyčiau, kad – ta. Tik mes per du dešimtmečius pasikeitėme.  Galbūt per daug tikimės iš dabartinių penkiolikmečių, kartais vos ne jėga brukdami savo prisiminimus apie Sausio 13-osios įvykius, apie Laisvės kainą?. Jie gimė laisvi. Ir neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip. Turime džiaugtis, kad mūsų vaikai, paaugliai nebeskiria komjaunuolio nuo spaliuko, kad jie nesupranta – ką reiškia bijoti pasakyti savo nuomonę, kad jie neįsivaizduoja – kaip gali būti tik viena tiesa, kuri privaloma visiems be išimties. Ir džiaugiuosi, kad vis daugiau jaunimo ateina prie Laisvės laužų. Vadinasi – jaučia vidinį poreikį čia būti.

 Ir netiesa, kad šiandien, jei Laisvei grėstų pavojus, jos gynėjų gretos būtų retesnės. Kodėl mūsų žmonės dažnai bandoma nupiešti kaip visiškus vartotojiškos kultūros įkaitus? Kiek tokių, kuriems sovietinė Lietuva – rojus vien dėl to, kad benzinas kapeikas kainavo? Be A.Paleckio – kiek dar suskaičiuotume? Tikrai ne tūkstančius. Net ne kelis šimtus. Saujelė užstrigusių laike ir desperatiškai bandančių atsukti laikrodžio rodykles atgal negali diktuoti savo sąlygų ar primesti savo svaičiojimų.   Aš tikiu, kad yra dalykų, kurie šventi ir dėl kurių galime pamiršti vartotojiškas lenktynes, nesutarimus, ambicijas. Labai norėčiau pasikalbėti su visais žuvusiųjų artimaisiais, su visais, kurie beginkliai stojo prieš sovietų agresorius. Prie Sausio 13-osios laužų susitiksime. Noriu Jums padėkoti – už neįkainojamą auką, kurios dėka turime šią dieną. Padovanojote daugiausiai, kiek žmogus begali atiduot – gyvybę ir sveikatą. Dėkoju kiekvienam, šaltą sausio naktį pasauliui savimi liudijusiam Laisvės siekį.  

Vitas Matuzas

LR Seimo narys 

TS-LKD Panevėžio skyriaus pirmininkas