Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininko rinkimai artėja prie finišo tiesiosios. Tikra demokratijos šventė, nes tiek partijos kolegos, tiek politiniai oponentai pasinaudojo galimybe išsakyti savo nuomonę apie abu kandidatus. Kaip nepasiklysti retorikos džiunglėse?
Diskusijos verda apie abu neabejotinai stiprius kandidatus: Premjerą Andrių Kubilių ir Seimo pirmininkę Ireną Degutienę. Vardijami jų privalumai, trūkumai, stipriosios ir silpnosios pusės. Tarsi tai būtų pagrindų pagrindas, esmių esmė. Ir mažokai diskutuojama apie atsakomybę už partijos, valstybės ateitį, pradėtų darbų nuoseklų tęstinumą.
Koncentracija vien tik į asmenybes – nėra toliaregiško brandaus politinio požiūrio ženklas. Kalbėkime apie tai, ką atsakysime žmonėms, klausiantiems už ką nubaudėme A.Kubilių, neišrinkę jo partijos pirmininku. Krizė ir ją lydintys iššūkiai mums visiems tapo labai gera mokykla. Nejaugi išmokome ne visas pamokas? O turėjome suprasti tai, ką savo pavyzdžiu šiuo valstybei nelengvu laikotarpiu mums demonstravo A.Kubilius: negalime žaisti žmonių pasitikėjimu, negalime dirbti neva tai geram savo įvaizdžiui, negalime imituoti problemų sprendimo ar jų paslėpti gražių žodžių tiradose. Galima daug kalbėt apie vandenį, bet troškulio tuo nenumalšinsi. Per krizę šio posakio teisingumą savo kailiu pajutome kiekvienas. Premjeras visas pastangas sutelkė vandens paieškoms, o ne postringavimams apie visus mus kankinantį troškulį.
Pas mus atseit sėkmingo vadovo paveikslas piešiamas taip: gražbyliavimo pradmenys (būtini), aukšti reitingai, daug straipsnių žiniasklaidoje (nesvarbu, kad užsakyti). Atseit geram vadovui privaloma nuolat dėvėti tautos gelbėtojo kaukę ir nešiotis maišą pažadų visiems gyvenimo atvejams. Na, nemoka A.Kubilius gražbyliauti, neturi įpročio vaidinti dirbantį, nesiverčia per galvą dėl savo reitingų, o didžiausia jo „bėda“, kad nieko nežada (per du dešimtmečius pažadai tapo mūsų duona kasdienine, vis dar jaučiamės alkani jų negavę pusryčiams, pietums ir vakarienei).
Buvo momentų kai ir aš pats nesutikau su Premjero A.Kubiliaus nuomone, ginčyjausi ir abejojau dėl vieno ar kito sprendimo būtinumo. Tačiau šiandien ramia sąžine galiu pasakyti – aš balsuosiu už A.Kubilių. Jis kalbėjo mažai, bet padarė išties daug. Nežinau, ar situacijoje, kurioje Lietuva buvo atsidūrusi, įmanoma padaryti daugiau, nei sugebėjo jis. Ir nežinau politinės partijos, kuri savo vadovą keistų už tai, kad jis – per geras, nes geba prisiimti atsakomybę ir sugeba suvaldyti rodos jau nesuvaldomą situaciją. Ir ne tik suvaldyti. Juk niekam ne paslaptis – daugelis politinių oponentų rinkimus į savivaldą laikė TS-LKD sutriuškinimo švente. Šventė atėjo. Tik šventėme mes, o ne laukusieji mūsų partijos politinių laidotuvių. Jiems beliko tikėtis dar vienos progos. Ji - jau čia pat. TS-LKD pirmininko rinkimai gali tapti švente mums, jei suvoksime visą savo atsakomybę ne tik už šiandienos, bet ir už rytdienos sprendimus. Jei atsakomybės pritrūks – švęs politiniai varžovai. Juk viskas paprasta – kodėl Vyriausybei turi vadovaut žmogus, kuriuo net sava partija nepasitiki? Senovės kinų išmintis sako: „Jeigu abejoji žmogum – neduok jam darbo, o jei davei darbą – pasitikėk“. Šiandien esame išskirtinai stipri partija, nes dabartinis Premjero A.Kubiliaus ir Seimo pirmininkės I.Degutienės tandemas dirba tarsi ideliai suderintas laikrodžio mechanizmas. Keisti, ardyti ir perdaryti tai, kas tobula nematau prasmės.