Minėjimas – tai Atminties žadinimas, kad tautos istorija budėtų Laisvės sargyboje. Birželio 14-ąją minėjome Gedulo ir Vilties dieną. Vilniuje, Aukų gatvėje minėjimas buvo įspūdingas. Dalyvavo Lietuvos prezidentė, Seimo pirmininkė, ministrai, Seimo nariai, kiti garbūs asmenys. Jie rado laiko pagerbti išgyventas tautos kančias. Tautos, kurios piliečiai, nežiūrint pareigų ir užimamų postų, esame visi.

                      Panevėžio miesto valdžia nematė reikalo pareikšti pagarbą tautos praeičiai. Kas gali paneigti, kad praeities nostalgija sumenkina pilietinės pareigos jausmus. Gedulo ir Vilties dienos minėjimas mieste paliko slogų įspūdį. Pasitenkinta „etatinių“ kalbėtojų kalbomis, kartais ne minėjimo dienos tema, o savo rūpesčių miesto labui pagarsinimu. Gilų įspūdį paliko daktaro, miesto Tarybos nario Dariaus Staugaičio pranešimas. Pranešimas buvo gilus ir prasmingas tiek Atminties, tiek istorijos plotmeje. Skaudus akibrokštas minėjimo dalyviams – partizanams, politiniams kaliniams ir tremtiniams pateiktas, kai, pakviestas kalbėti miesto valdžios atstovas, vicemeras Gintaras Šileikis, scenoje taip ir nepasirodė...

                      Gėda, kad tokios dienos renginys tapo vieno asmens iškamuotu renginiu. Lyg sovietmečiu, bijant viešumo, minėjimas vyko už Dramos teatro durų. Panašu į dramą, kai daugiau nei du dešimtmečius laisvę atgavusios tautos valdininkai praranda Atmintį. Tegul jie paneigia nuomonę, kad mankurtai egzistuoja ne tik rašytojų kūryboje, bet ir realiame gyvenime. Tai – Gedulas.

Tačiau yra ir Viltis. Auga jaunoji karta ir kasmet stiprėja jos žingeidumas, domėjimasis praeitimi. Tik padėkime jai, nebūkime abejingi. Pažeidėme daugiametę tradiciją – nenuėjome į Geležinkelio stotį. Kodėl? O Stotis laukė...Pasipuošusi mažom Trispalvėm, baltų žiedų puokšte prie garvežiuko, simbolizuojančio ešalonų brolių, ešelonų sesių keliones gyvuliniuose vagonuose. Norėjo ateiti darželinukai, moksleiviai, būtų jiems meilės Tėvynei pamoka, pilietiškumo pradmenys. Deja...Liko neuždegtos atminimo žvakutės, nepadėjome gėlės žiedo ant bėgių, nepalietėm jų ranka, lyg glostydami prie jų užkastus, neištvėrusius sunkios kelionės Lietuvos kūdikius ir senelius.Tie bėgiai tebesiekia tremties tolius, kur užžėlę artimųjų kapai, ilsisi palaužti bado, ligų, sekinančios vergijos Negrįžusieji.

                      Pasimelskime už mūsų kankinius, padėkokim Viešpačiui už globą ir negęstančią Viltį, paprašykime, kad mūsų Tėvynėje atgimtų dora, sąžinė, meilė Dievui, Tėvynei, Artimui. Paprašykime, kad niekada mūsų žemės žmonėms nereikėtų su ašarom dainuoti Vilties dainos: „Nutraukim pančius, sutriuškinkim vergiją,

Sugrįžkim į Tėvynę, šalelę Lietuvos!”

Algirdas Blažys,

TS-LKD Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos valdybos pirmininkas,

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos narys ir Panevėžio filialo pirmininkas