Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) š.m. liepos 19 dieną beveik po dviejų metų priėmė sprendimą dėl Povilo Vadopolo savireklamos už savivaldybės biudžeto pinigus. Sprendimas – tyrimą dėl P. Vadopolo veiksmų nutraukti.
Kaip vertinti? Manau, kad galime tokį VTEK veiksmą palyginti su policininko (šiuo atveju – VTEK) elgesiu, kuris sustabdęs girtą vairuotoją nustato, kad vairuotojas yra išgėręs, tačiau užmerkia akis į daromus pažeidimus, nes policininkas bylinėtis su girtu vairuotojų teisme nenori. Taip komentavo Panevėžio balsui ir VTEK sekretoriato vyresnysis patarėjas Tomas Čaplinskas – “Ir jokių sankcijų P. Vadopolui nebus taikoma, nes nesinori paskui su juo bylinėtis teisme”.
Šiuo atveju turėtų būti vertintinas ne tik pats sprendimo teisėtumas, bet ir pačios VTEK etika ir moralė. Tačiau pačių etikos sargų moralę vertinti palikime kitoms kompetentingoms institucijoms, o apie teisėtumą ir teisingumą verta diskutuoti plačiau. VTEK sprendimo teisėtumas kelia abejones ir yra daugiau panašus į principingumu nepasižymintį politinį ar kompromisinį sprendimą, kuriuo komisija siekė patenkinti pareiškėjo ir pažeidimą padariusiojo lūkesčius. VTEK nepriėmė sprendimo nustatančio, kad socialdemokratų meras P. Vadopolas nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, lygiai taip pat kaip ir nesiryžo nutarti kad asmuo yra pažeidęs. Komisija, pasirinkusi aukso vidurį, paliko daug klaustukų ir dėl pačios komisijos ir dėl mero P.Vadopolo moralinio veido skaidrumo.
VTEK nutarimas – nutraukti tyrimą, pagal galiojančias įstatymo normas galėjo būti priimamas jei nėra pakankamai duomenų, reikalingų P. Vadopolo veikos teisiniam įvertinimui ar yra tokios aplinkybės kaip kad pranešimas nepriskirtas VTEK kompetencijai ir pan. (VTEK įstatymo 29 straipsnio 3 dalis). Tačiau šiuo atveju komisijai duomenų pakako, situacija išnagrinėta ir net konstatuota, kad už savivaldybės biudžeto lėšas skelbtų publikacijų forma, pasirinkta informacijos skleidimo forma, kai publikacija iliustruojama fotografijomis su mero atvaizdu, tarnauja kaip teigiamo šio asmens įvaizdžio formavimo priemonė, o ne visuomenės interesų tenkinimas. Komisijai net nekilo abejonių, kad šiomis publikacijomis visų pirma yra asmeniškai suinteresuotas P.Vadopolas. Todėl iš esmės VTEK nustato pažeidimą, bet “užmerkia į tai akis”, todėl teisiniu požiūriu komisijos sprendimas traktuotinas kaip neteisėtas ir sudaro prielaidas tolimesnėms diskusijoms teismuose. Tad perdėtas komisijos taupumas ar bandymas juo dangstytis šiuo atveju telieka kaip naivus ne visai iki galo atlikto darbo pateisinimas.
Paties socialdemokrato P. Vadopolo džiūgavimas suprantamas, nes VTEK, nustačiusi pažeidimus, savo reputacijos sąskaita išbaliną įvairiosiomis dėmėmis nusėtą jo mundurą. Be to, kuriamas precedentas: komisijos tikro ar menamo taupumo dėka ir kitų miestų vadovai gali nebekliudomai švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus savireklamai ir jaustis nebaudžiami. Kas galima vienam, tas leistina ir kitiems, o klausimas apie sąžinę ir moralinę atsakomybę šioje istorijoje daugiau retorinis. Jei įstatymuose deklaruojamas ir privalomas teisingumas paverčiamas apgailėtina parodija vien dėl to, kad būtų mažiau darbo, peršasi tik viena išvada – viskas ne įstatymų leidėjų, o įstatymų taikytojų valioje. Jų valia – pažeidimai galimi, jei tingisi dėl teisybės bylinėtis. O kad meras dėl to džiaugiasi, daugiau liūdna, nei suprantama. Nors jau įprasta – tai ne pirmas kartas kai jis balansuoja ties įstatymo pažeidimo riba. Kartais išsisuka, kai nepavyko – kalėjime atsėdėjo. Tik didžiuotis ir džiaugtis, kad iš balos išlipai sausas ne dėl to jog esi teisus, o dėl biurokratiško abejingumo – menka pergalė. O doriems žmonėms tai – net ne pergalė, o ženklas, kad prieš įstatymą deja, vis dar ne visi lygūs.