Yra žmonių, kurie labai nori patekti j Gineso knygą. Tada užaugina didžiausią moliūgą arba kasą. Bet yra ir tokių akiplėšų, kurie neva daro stebuklus, o iš tiesų mulkina žmones ir už tai gauna pinigus. Tai labai kilus nervina - stebuklai Marijos žemėje neturi pasisekimo ir sujaukia vandenį. Sakoma: jis yra apgavikas - juk neįmanoma viešai praryti kardo, važinėti judriomis miesto gatvėmis užrištomis akimis ar perpus perpjauti pasipuošusią žmoną dėžėje. Tiesą sakant, kažką panašaus galime rasti kriminalinėje kronikoje, kur šie triukai atliekami be didelio pasirengimo, tik su nemaža naminės pavidalo anestezija. Antai vairavimas užrištomis akimis turi daugybę sekėjų, todėl paskelbta akcija „Stop karui keliuose''.
Stebukladariai neriasi iš kailio norėdami įtikinti, kad jie yra ne visai žmonės, veikiau amfibijos, galintys perplaukti jūrą arba ilgai nekvėpuoti po vandeniu. „DiArchi" magai neprišąla sėdynės ledo luite ir pagerina pasaulio nekvėpavimo rekordą. Ieškokime vamzdelių ir klastos. Patys pabandykime nugrimzti į vonios dugną. Per TV' laidas gydytojai komentavo, kad šitiek laiko žmogus negali išbūti nekvėpavęs, nes jo smegenų ląstelės gali kiek pasisukti į kairę. Ichtian-drai po akto negalėjo išgerti šampano, reikėjo greitosios pagalbos, kad atrodytų trileris, o ne farsas. Nes stebuklinis žygis be aukos mums atrodo kiek komiškai. Dramatizmą geriau suprantame nei cirką. Kuklus „DiArchi", net dviem valandomis pagerinę užsišaldymo lede pasaulio rekordą, nereikalauja jo užfiksuoti Gineso knygoje. Tačiau premjeras už žygdarbį vis tiek išrašė premiją - kiekvienam skyrė po 5 tūkst. litų. Kaip už rekordą gal ir nemažai, bet kaip už triuką - lyg ir daugoka.
Forestas Gampas irgi netroško apdovanojimų. Vieną dieną jis nusprendė bėgti, kur akys veda. Bėgo kelerius metų bei kokiu oru nuo vienos Amerikos pakrantės iki kitos. Ir tas jo bėgimas turėjo daug sekėjų: pulkas žmonių risnojo paskui jį, nuspurusį ir apžėlusį ilga barzda, tikėdami, kad jis atlieka akciją ir turi šventą tikslą - išgelbėti žmoniją ar protestuoti prieš planetos užterštumą. Apie jį rašė laikraščiai, jo nuotraukos puikavosi ant marškinėlių. Jis tapo šalies simboliu, nors visiškai nesiekė šlovės ir pripažinimo.
Kas nutinka mūsų romantikams ir humaniškoms akcijoms? Galima pamanyti, kasdien patys plaukiame į Švediją ir atgal. Kai Vidmantas Urbonas pasišovė perplaukti jūrą, kad atkreiptų dėmesį į Baltijos užterštumą, visi labai nudžiugo, mat tikėjosi pramogų. Nors žmonės žinojo, kad visi sisioja į jūrą ir ją išlaikyti švarią neįmanoma, kaip ir neįmanoma žmogui perplaukti jūrą. Surengėme koncertą, su termosais laukėme prie jūros keletą parų. Spauda skelbė, kad Urbonas plaukia taip greitai, kad jachtos nuo jo atsilieka. Bet jis vis negrįžo, nes šėlo audra. Gal jis supainiojo kursą ir jau atrado Ameriką kaip Cristoforo Colombo? Kai lauki i nusibodo, visi pasipiktino- neteisinga, kad žmogus perplauks jūrą per du kartus. Ziniasklaidoje pasipylė žinutės: „Urbonas miega visu greičiu švilpiančioje jachtoje". Mums pasirodė akiplėšiška, kad garbėtroška Urbonas ne tik dainuoja TV projekte, bet ir pasiglemš jūrą perplaukusio žmogaus šlovę. Matai, vienas tipas plaukė per Atlanto vandenyną narve, kad apsisaugotų nuo ryklių, o surinktus pinigus skyrė vėžiui gydyti. Mes didvyrį pavertę juokdariu pamiršome tikslą. O juk visai kitaip Ši istorija būtų pakrypusi, jei plaukikas paskęsti}. Tada: 1) jam nereikėtų perplaukti visos juros; 2) ji.s amžiams istorijoje liktų didvyriu; 3) jis atsidurtų ant banknoto. Taip, kaip nutiko Dariui ir Girėnui.Jei  į  Lietuvą parzvimbtų Karlsonas,     manau,    ne
delsiant   paskelbtume  jį apgaviku ir išnarstytume jo propelerį į gabalėlius,
nes vyrukai pačiame žydėjime juk neskraido, juolab negyvena  ant  stogo,   lik
plempia alų. Būkime realistai. Jei ateis Kalėdų Senelis, jam būtinai nupieškite barzdą. Nes ji- iš vatos.