Gyvename laikais, kai miestų planavimo, statymo sąlygas, net viešųjų erdvių pokyčius jau ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet ir miesteliuose diktuoja bakaiėjininkai, siekiantys patenkinti siaurus savanaudiškus interesus. Jei kam nors šis terminas atrodo pernelyg metaforiškas, patikslinsiu, kad „bakalėjomis" šiame kontekste vadinu gigantiškus prekybos tinklus, kurie daro vis didesnę įtaką mūsų gyvenamajai aplinkai - urbanistinių struktūrų sąrangai, transporto srautams, lemia viešųjų erdvių likimą, keičia privataus vartojimo įpročius ir t.t. „Bakalėjininkai", t.y. tų prekybos tinklų akcininkai ir savininkai, Lietuvoje, galima sakyti, jau paėmė finansinę valdžią - supirko stambiausias elektros tinklų įmones, išsiderėjo iš vyriausybės monopolinę teisę formuoti ir kontroliuoti koncernus, kurie esą statys naujas atomines elektrines, nors nėra jokių garantijų, kad minėtos privačios struktūros iš tikrųjų pasiren¬gusios tokius savo pažadus tesėti. Jų kapitalas jau tapo viena didžiausių finansinių galių - jie sugeba priversti vyriausybę, kad ši nevaržytų nežabotos plėtros ambicijų, o visuomenei įperša ar netgi primeta „bakalėjinius" pažangos vaizdinius ir plėtros modelius.
Tiek Vakaruose, tiek Lietuvoje jau susiduriama su grėsmingais didžiųjų prekybos tinklų plėtros padariniais. Globalizacija skatina visur beatodairiškai taikyti tuos pačius standartinius erdvės (aplinkos) formavimo modelius. Tačiau mūsų sąlygomis tai ypač pavojinga, nes tie tinklai stūkso jau ne tik didmiesčių pakraščiuose, bet ir centrinėse miestų zonose. Vakarų urbanistinei kultūrai įtaką darė ir daro įvairaus pobūdžio architektūrinė kritika, piliečių sąjūdžiai, atsižvelgiama ir į kitas miestų plėtros aplinkybes - visa tai lėmė, kad prekybos alėjos sutelktos ne metropolių centruose, bet priemiesčiuose. Iš pradžių šiuo modeliu buvo sekama ir Lietuvoje, tačiau prekybos tinklų apetitai be saiko auga - nauji lietuviški akropoliai (ši sąvoka tekste vartojama bendrine reikšme kaip tam tikro modelio ir tendencijos simbolis) jau dygsta didmiesčių centruose drastiškai keisdami jų vizualinę urbanistinę struktūrą. Dirbtinai sukurta nauja gigantiška pramogų ir vartojimo erdvė „nudrenuoja" tradicines miestiečių pasivaikščiojimų vietas, nes traukos centru tampa „miestas po stogu". Antai, netoli Kauno centro atsiradus milžiniškam „Maxima" kompleksui, Laisvės alėja, anksčiau buvusi viena mėgstamiausių pasivaikščiojimo vietų, akimirksniu tapo nejauki, nes ji tuščia tiek dieną, tiek vakare. Pastaruoju metu „bakalėjininkai" į vadinamąsias prestižines miesto dalis skverbiasi vis agresyviau - nusitaikyta ir į Vilniaus centro prieigas. Vingio parko pašonėje, tarp Geležinio Vilko gatvės, Laisvės prospekto ir Neries, buvusios gamyklos „Velga" teritorijoje iškils dar vienas akropolis, gerokai didesnis net už gigantišką savo brolį dvynį Šeškinėje, Ozo gatvėje. Jis užims 100 000 kvadratinių metrų plotą, kvartalų rekonstrukcija kainuos nuo 1,2 iki 1,5 milijardo litų. Dabartinis sostinės meras, kaip ir jo pirmtakas, pritaria šito monstro statyboms, džiūgauja, kad šiek tiek - apie 20 milijonų litų - „nubyrės" ir Vingio parko atgaivinimui.
Prieš šį privataus finansinio kapitalo ir municipaliteto sandėrį kilo viešų protestų banga, tačiau numanyti, kuo visa tai baigsis, nesunku: bus padaryta menkų simbolinių nuolaidų, kaip, pavyzdžiui, atsitiko užsimojus padidinti Vilniaus Šeškinės akropolio aukštingumą. Simptomiška ir tai, kad Architektų sąjungos vadovybės inicijuoti protestai prieš šias statybas buvo pagrįsti iš esmės niekiniais argumentais - esą keliais aukštais didesnis statinys sudarkys sostinės miestovaizdžio siluetą, suniokos gamtovaizdį ir panašiai. Tikslumo dėlei derėtų prisiminti, kad Vilniaus siluetas, kadaise aistringai išaukštintas menotyrininko Mikalojaus Vorobjovo, agresyviai darkomas per visus septyniolika atkurtos nepriklausomybės metų ir šioje srityje padaryta nuostolių, ko gero, netgi daugiau negu sovietmečiu. Hanner tipo struktūros miestovaizdį deformavo iš esmės, tad Šeškinės monstro plėtra jokios didesnės žalos jam jau nebūtų padariusi. Be to, reikėtų įvertinti ir kitą šios istorijos aspektą - įvairių visuomenės grupių viešomis protesto akcijomis pasiekta simbolinė „pergalė" sukūrė apgaulingą iliuziją, kad su viešuoju interesu sostinėje skaitomasi ir susibūrusi bendruomenė gali daryti įtaką miesto plėtrai. Deja, visos ligšiolinių protesto akcijų „pergalės" šioje srityje tėra menkos kosmetinės nuolaidos. Galimas dalykas, kad „bakalėjininkai" didžiųjų prekybos tinklų plėtros planuose jau iš anksto numatys kokią nors „aukotiną" vietą visuomenės protestams numalšinti, „viešajam interesui" užganėdinti, o tada jau niekas netrukdys agresyviai skverbtis į esamą urbanistinę sanklodą. Kita vertus, kai kurie menininkų sluoksniai įvairiomis „protesto" akcijomis ir parodomąja veikla siekia ne tiek stabdyti prekybos alėjų invaziją į tausotinas miesto erdves, kiek užsiima savireklama.
Tokio pobūdžio konfliktai tarp plėtros entuziastų ir visuomenės vertinami nevienareikšmiškai. Pavyzdžiui, persiėmusieji „pažangos" ideologija įrodinėja, kad tokia plėtra anaiptol nėra blogybė, didieji prekybos centrai tenkina ne tik aplinkinių rajonų, bet ir viso miesto vartotojų poreikius, o įvairių funkcijų (prekybos, maitinimo, pramogų ir kt.) sutelkimas vienoje vietoje kaip tik ir yra „viešasis gėris" - šiuolaikiniuose akropoliuose galima ne tik apsipirkti, bet ir pavalgyti restorane, pažiūrėti filmą, pasirūpinti vaikų pramogomis, apsikirpti, pasidaryti manikiūrą arba tiesiog maloniai su visa šeima leisti laisvalaikį. Didieji prekybos centrai, tapę polifunkcinėmis poreikių tenkinimo įmonėmis, patys tuos poreikius provokuoja, dirbtinai kuria, ugdydami klusnią klientūrą, kuriai be paliovos kala į galvą, ko ji turėtų geisti, kad vis daugiau ir rafinuočiau išlaidautų. Masėms diegiama besaikio vartojimo aistra, o prekybos centrai paslaugiai siūlosi tą aistrą be perstojo tenkinti. Akropolių vadybininkai pasirodė esą įžvalgesni už sociologus socialiniai diagnostikai. Sovietmečiu, valstybinio užsakymo ir planinės ekonomikos sąlygomis, dėl sociumui primestos „bado dietos", nuolatinio būtiniausių prekių (pavyzdžiui, paprasčiausių higienos priemonių, net tualetinio popieriaus) stygiaus žmones apėmė nenumaldomas „gerų daiktų" ilgesys, kurį, pasikeitus sąlygoms, iškart numalšino apsukrūs „bakalėjininkai", susikrovę iš to turtus. Jie ne tik užpildė vakuumą tenkindami realius poreikius, bet ir įsuko įsivaizduojamų (sufabrikuotų ir masiškai diegiamų) vartotojiškų troškimų karuselę.
Pasitelkdami įvairias vartojimo skatinimo strategijas (kalbu ne vien apie reklamą, nors jos antplūdis žiniasklaidoje jau pasiekė gigantišką mastą), geismų vadybininkai taikosi į „tikslines grupes" - ypač į jaunimą. Nemažai paauglių ištisas dienas praleidžia trainiodamiesi akropolių pramogų kompleksuose, į juos, kaip kadaise į atlaidus, masiškai organizuojamos ekskursijos. Kuo šie centrai patrauklūs vartotojams, atspėti nesunku: pasiūlos gausa ir įvairovė gundomai asocijuojasi su absoliučia laisve (suprantama, tai laisvė vartoti), sukuriama iliuzija, kad „demokratiška" prekybos erdvė yra atvira visiems ir kiekvienam - pagal jo ar jos finansines galimybes pasiūlomas atitinkamas prekių, paslaugų ar pramogų rinkinys. Kasdieninis gyvenimas darosi nebeįsivaizduojamas be reguliarių apsilankymų didžiuosiuose prekybos centruose, viskas Čia tampa sava, puikiai pažįstama... Visai kaip tame anekdote: dvi kaimynės kalbasi, kur atostogaus. Viena sako važiuosianti į Palangą, o kita - į Santa Barbarą. Kodėl? Ogi ten visi pažįstami...
Kai erdvė ir žmonių elgsena joje iš anksto surežisuojama, tariama laisvė, kad leidi laiką kaip tinkamas, yra tik iliuzija: vartojimo skatinimo ir poreikių išradinėjimo strategai (pasivadinę vadybos, rinkodaros specialistais) rūpinasi, kad sistema veiktų darniai ir nepriekaištingai - lengva atpalaiduojanti muzika, galingi reklaminiai vaizdai, erdvės, mielai atveriamos įvairiems vujaristiniams „realybės šou" projektams, užvaldo dėmesį kaip patrauklus kompiuterinis žaidimas, nuo kurio neįmanoma atsiplėšti. O pagaliau atsiplėšę nuo gausos, pertekliaus ir pramogų, vėl atsiduriame automobilių spūstyse, ankštuose miegamuosiuose rajonuose, skendinčiuose kasdieninės rutinos nuobodulyje. Trumpiau tariant, tai ir yra toji realybė, nuo kurios bėgti į vartojimo ir pramogų oazes pratinami tiek paaugliai, tiek suaugusieji. Dirbtinai skatinamo vartojimo ir pramogų kulto socialiniai padariniai akivaizdūs: ištrūkusi iš chronišku nepriteklium paremto totalitarizmo, postkomunistinė visuomenė savo noru pasiduoda ir atsiduoda nežaboto vartojimo totalitarizmui, tapdama naujų rinkos galių įkaite. Antagonizmas tarp tų, kurie įstengia vartoti daugiau, ir tų, kurie mažiau, pakerta socialinį solidarumą, niveliuojamas skonis, laikysena, gyvensena, stilius, nyksta individualūs bruožai ir panašiai.
Publicistų pamėgtas banalus moralas būtų toks: visuomenė nebrandi (ar stačiai kvaila), todėl lengvai pasiduoda manipuliacijoms, o politinis elitas supuvęs, savanaudiškas ir korumpuotas... Visa tai, žinoma, tiesa, tačiau ji nieko nepaaiškina. Bandykime apčiuopti priežastis, kodėl brandaus postkomunizmo visuomenė tampa tokiu lengvu masinį vartojimą skatinančių galių grobiu.
Kiek supaprastintai galėtume sakyti, kad sovietinė socialinė inžinerija „nepritekliaus racioną" visuomenėms taikė pramaišiui su komunistine ideologija - tuo pat metu ir geidėme daiktų, ir buvome mokomi jų neapkęsti. Žlugus planine ekonomika pagrįstam režimui, visuomenė stačia galva metėsi į rinkos ir vartojimo sūkurį, nes daugeliui Sovietijos gyventojų visa tai ištisus dešimtmečius asocijavosi su laisve, demokratija, žmogaus teisėmis, gerovės visuomene ir 1.1. Pasak Slavenkos Drakulič, stokodami patirties tai, kas normalu, supainiojome su rojum...
Kai mes buvome per prievartą hipnotizuojami šviesios komunistinės ateities iliuzijomis, Vakaruose sparčiai formavosi vartotojų visuomenė ir jos ideologija, vyko sudėtingi, įvairiakrypčiai, prieštaringi procesai. Kaip atsvara vartotojiškam kapitalizmui kilo kontrkultūros, ekologijos sąjūdžiai, gausėjo tiek trumpalaikių, tiek ilgalaikių pilietinių iniciatyvų. Akademinėje erdvėje sparčiai plito kultūros kritika, analizavusi masinį vartojimą ir jį skatinančią ideologiją. Išsiveržusi iš universitetų auditorijų, kultūros kritika apėmė platesnius socialinius sluoksnius. Masinės vartotojų visuomenės analizei skirti ekonomistų, sociologų, visuomenės kritikų veikalai tapo bestseleriais ir tai lėmė, kad specializuota Žinija virto dalimi to, ką anglosaksai vadina common knowledge (bendrojo žinojimo dalykais). Per pusšimtį metų visa tai padarė didžiulę įtaką Vakarų visuomenių mentalitetui, pakeitė tiek mąstymą, tiek įpročius. O mes ties laisvės vartais atsidūrėme, deja, ne tik be gyvenimo rinkos sąlygomis patirties, bet ir be jokių „mentalinių žemėlapių", kurie padėtų susigaudyti, kur prasideda ir kur baigiasi laisvė, tapdama nežaboto vartojimo geismo įkaite. Ant išsvajotosios rinkos slenksčio atsidūrėme neturėdami ir sociopolitinių orientyrų -buvusiems komunistams nusavinus socialdemokratijos ir politinės kairės koncepcijas, visuomenė galėjo rinktis nebent neoliberalizmo ar Lietuvos kontekste suvelto konservatizmo alternatyvą. Nepamirškime, kad tiek pirmosios „laukinio kapitalizmo" bangos verslo banginių, tiek visuomenės ekonominis raštingumas buvo labai menkas. Tačiau vieni, per stulbinamai trumpą laiką uždirbę pirmuosius milijonus ir įtikėję absoliučiai laisvos rinkos magija, netrukus dramatiškai žlugo (prisiminus vieną liūdniausiai pagarsėjusių pirmųjų nepriklausomybės laikais verslo ideologų, šį reiškinį galima vadinti Stašaičio sindromu), o kiti išsilaikė kaupdami finansinį kapitalą ir politinę galią. Daugumai, deja, teko ir tenka murkdytis po privatizacijos primestose socialinėse realijose, klausantis iškilmingų Laisvosios rinkos instituto pamokslų. Pramokę abstrakčių teorijų, šie naujosios ekonominės ideologijos platintojai nei tada nesukaupė (o ir negalėjo sukaupti) jokios praktinės veiklos patirties, nei dabar jos įgijo. Tiesa, jiems tai netrukdo būti ekonominės pažangos garsiakalbiais.
Austrų kilmės ekonomistas Ernstas Fritzas Schumacheris, kurio veikalai įtraukti į didžiausią įtaką Vakarų mąstymui XX amžiuje padariusių knygų šimtinę, keletą dešimtmečių ne tik teoriškai, bet ir praktine veikla ieškojo alternatyvos konvencionalioms ekonominėms teorijoms. Pasak jo, visuomenėms „protą išplovė XIX amžiaus patirtis, kai techninis nebrandumas leido manyti: „Kuo didesnis, tuo geresnis" [...] Jei toliau bus tęsiama ta pati technologinė kryptis, plėtojama pastaruosius šimtą metų, kai viskas didėja, sudėtingėja ir reikalauja vis daugiau ir daugiau kapitalo, tuomet, suprantama, vis daugiau žmonių atsidurs užribyje. Viskas rezervuojama tiems, kurie jau yra turtingi ir galingi."1 Schumacherio nuomone, nepaisant politinių institucijų demokratiškumo, industriniu pagrindu susiformavusi šiuolaikinė visuomenė yra autoritarinė, nes organizuojasi į pernelyg didelius vienetus. Nenuostabu, kad „technologinėje visuomenėje" (Jacques Ellul) visos problemos sprendžiamos grynai techninėmis priemonėmis. Tas pats įsigalėjo ir Lietuvoje. Antai nuo transporto pertekliaus dūstančiuose didmiesčiuose akropolių plėtra sudaro naujas transporto spūstis ir kelia vis naujų problemų, bet jas spręsti bandoma taikant laikinas, grynai techninio pobūdžio priemones. Schumacheris ir šią problemą iš techninių sprendimų plotmės perkėlė i plataus kompleksinio mąstymo sritį: „Kol žmonės, remdamiesi lengvabūdiška logika, tiki, kad greitasis transportas ir spartėjanti komunikacija atveria naują laisvės lygmenį (trivialia prasme taip ir atsitinka), jie nepastebi, kad šie pasiekimai, visus žmones paverčiantys dar labiau pažeidžiamais ir mažiau saugiais, kėsinasi sunaikinti laisvę, ir taip tęsis tol, kol nebus imtasi sąmoningos politikos ir veiksmų pašalinti destruktyviems technologinės plėtros padariniams."2 Kol kas nesame nei suvokę, nei įvertinę, kokią įtaką mūsų mentalitetui ir minėtam bendrojo žinojimo lygiui padarė pusšimčio metų izoliacija nuo Vakarų intelektinės minties. Nenorėčiau tvirtinti, kad Lietuvoje nebuvo ar nėra apsiskaičiusių, plačiai mąstančių asmenybių, bėda kita - daugelis idėjų, koncepcijų, net ištisos minties mokyklos liko mums nežinomos, laiku neišmokome daugelio pamokų, o jos šiandien labai praverstų.

Miesto istorikas ir urbanistinio gyvenimo analitikas Lewisas Mumfordas, beje, vienas iš tų Vakarų mąstytojų, kurio veikalų nei anuomet, nei dabar taip ir ne-išsivertėme į lietuvių kalbą, rašė: „Tikra tiesa, kad XX amžiaus planavimas iki šiol stokoja šviežio daugiaplanio miesto vaizdinio, taip yra iš dalies todėl, kad nesame aptarę ir atskyrę tikrųjų moderniosios kultūros vertybių nuo pseudovertybių ir daugybės akivaizdžiai automatinių procesų, suteikiančių galią ir naudą tiems, kurie jais remiasi."3 Vakarų šalyse miestų plėtros kritiko idėjos buvo išgirstos, į jas atsiliepta, o mes kol kas nesuvokėme, nei kas yra miestas, nei ką reiškia gyventi mieste, nei kaip modeliuoti jo plėtrą. Nenuostabu, kad primityvias, vartotojiškas schemas „bakalėjų kultūros" kūrėjai diegia taip lengvai - juk nesame pasirengę nei joms atsispirti, nei priversti, kad plėtros entuziastai pradėtų keisti agresyvias savo strategijas. Tačiau sutelkti pastangas būtina. Šitai primena ir žinoma Kanados fizikė, visuomenės veikėja, Toronto universiteto profesorė Ursula M. Franklin, pateikusi parabolišką „žemės sliekų teoriją": „Joks socialinis pokytis neįvyksta savaime tarsi sniego griūtis kalnuose. Socialinis pokytis bręsta sėkloms dygstant gerai išpurentoje dirvoje - ir būtent mes, tarsi sliekai, turime tą dirvą paruošti. Mes turime sėti mintis, žinias ir susirūpinimą. Neturime garantijų, kas iš jų išaugs. Tačiau žinome, kad be sėklų ir išpurentos dirvos neišaugs niekas."4 Ar bereikia ką nors pridurti?"
Nuorodos:
1  E. F. Schumacher, Good Work, New York: Harper and Row, 1979, p. 21.
2  E. F. Schumacher, Small is Beautiful: Economics as if People Mattered. New York: Harper and Row, 1973, p. 70.
3  The Lewis Mumford Reader, ed. by Donald L.Miller,
New York: Pantheon Books, 1986, p. 112.
4  Ursula M. Franklin, The Real World of Technology, Toronto: House ofAnansi Press, 1999, p. 121.