„Padaryk mano priešus juokingus“, - prašė Volteras. Be jokios abejonės, intelektualusis prancūzas žinojo, ką kalba. Klounu paverstas priešas nebetenka galios, tampa diskredituojamas ir tokiu būdu „išmetamas“ iš žaidimo. Jo niekas nebevertina rimtai, taigi kaip politikos veiksnys jis yra lavonas, gyvatė, išrautais dantimis, skorpionas, be geluonies. Ir visa tai be kraujo praliejimo, be riaušių, be komendanto valandos, JTO taikdarių ir milijardinių išlaidų. Tereikia, kad priešas taptų pajuokos objektu!
Palyginti netolimoje praeityje, šnekamojoje kalboje įvardinamoje „Brežnevo laikais“, klestėjo politinio anekdoto kultūra. Nepaisant akivaizdžiai liaudiškos tokios kūrybos prigimties, šiandien galima įtarti, kad ją patyliukais skatino, o gal net ir kūrė J. Andropovo vadovaujamas KGB. Kad ir kaip ten būtų, paskutiniu savo „valdymo“ (be kabučių apie tai rašyti nebeišeina) laikotarpiu Leonidas Iljičius buvo tapęs visišku pajuokos objektu, o filmuotuose kadruose, pavyzdžiui, per žinias ar kino kronikose (būta tokio žanro) vos jam pasirodžius, publika imdavo juoktis. Net Čarlis Čaplinas nebuvo pasiekęs tokio lygio, jam vis dėlto reikėdavo kai ką daryti – judėti, keisti veido išraišką. Brežnevui užtekdavo vien tik būti.
Visa tai pasakoju, tenorėdamas pabrėžti Voltero formuluotės teisingumą. Reziumuojant galima prisiminti, kad tas pats KGB šefas J. Andropovas po Brežnevo mirties ir tapo SSSR lyderiu. Laimė, trumpam – sveikatos limitas jau buvo išeikvotas. Dabartinis Rusijos lyderis V. Putinas („čekistom stanoviatsa na vsiu žiznj“ – čekistu tampama visam gyvenimui) sveikatos turi aiškiai daugiau už savo pirmtaką, o ir politinės satyros poveikį puikiai supranta. Iki „perimant“ į „Gazprom‘o“ rankas NTV kanalą, ten buvo rodoma tokia politinės satyros laida „Kukly“ (Lėlės), tarp kurių pasirodydavo ir paties Putino personažas, beje, gana apgailėtinos išvaizdos ir puikiai atkartotas vienoje iš Hario Poterio serijų, kaip nykštukas – „pridurkas“ (sakyti „kvailelis“ – ne visai tikslu ir per švelnu). Tai štai, dar prieš užgrobiant kanalą jau būta signalų tą personažą iš programos „išimti“, mat iš prezidento juoktis nevalia! (remiuosi tuometinio NTV generalinio direktoriaus J. Kiseliovo viešu pareiškimu).
Na, ir kas mums, lietuviams, iš viso to? Geras klausimas! Visų pirma mūsų pačių politinės realijos yra tokios, kad politikos „gigantai“ tapo praktiškai nepajudinami, jų valdžia yra kone absoliuti ir tik jų pačių tarpusavio intrigos bei periodiški apsikandžiojimai įsigalėti tokiam kurio nors vieno asmens absoliutizmui šiek tiek trukdo. Tačiau mums, paprastiems mirtingiesiems, tai „klimato nekeičia“ – koks man ar jums skirtumas, kurios klikos ir kokio rango pareigūnas (ar pensininkas) „atsikando“ sau lopinėlį dangaus, o kartu ir namelį Turniškėse? Tai jų pasaulis, ir mes jam įtakos nedarome. Tačiau yra – galėtų būti – anekdotų! Pavyzdžiui, apie Brazauską:
I. Atgimimo aušra, Sąjūdis, mitingai. Iškeliamos pirmosios Trispalvės.
Brazauskas, rodydamas pirštu:
- Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu.
Visiškai netolima ateitis. Trispalvė:
- Kol kalbės šitas plūduras, aš neplazdėsiu...
II. Kaip žinoma, visa valdžia iš Dievo.
Sėdi gerasis Dievulis ant debesėlio, žiūri iš viršaus į Marijos žemę, dūsauja. Reikia kažkam duoti valstybės vairą, bet kam? Pasirinko tad mažiausią blogybę ir paskyrė... Brazauską.
Esama anekdotų ir apie kitas politikos „žvaigždes“.
Politinė pranašystė iš mobiliojo telefono:
- Abonentas nepasiekiamas (čia pasakotojas auditorijai turėtų parodyti vidurinįjį pirštą) ir yra už Zonos (Pravieniškių, Lukiškių etc.) ribų.
Tačiau būtina pabrėžti, kad politinio anekdoto žanras Lietuvoje yra gerokai primirštas ir paprastai siejamas su rusišku folkloru, tad pasakojant lietuviškai tikėtis greito efekto ar bent jau gardaus juoko vargu ar verta. Pagaliau ir pats Brazauskas pas mus tebėra to-o-okia vertybė, kad net rašydamas šį tekstą nejučia suabejoju, ar neįžeisiu „tikinčiųjų“ jausmų. Bus paskui kaip su ta Pranašo karikatūra...
Nors, kita vertus, nuo kažko pradėti reikia. Žmonių kūryba, jų minties spontaniška raiška gali ir turi daryti įtaką viešajam gyvenimui, net jeigu pirmieji blynai ir prisviltų. Pagaliau anekdotiškoji savimonės forma nėra tik televizinių projektų kūrėjų „arkliukas“. Aišku, antrą dešimtmetį eteryje besisukančią „dviratiškąją“ epopėją, nors ir nežymiai kaitaliojančią pavadinimus, o ir televizijas bei prodiuserinių teisių turėtojus, taip pat galima priskirti anekdotinei kultūrai. Tačiau tikresnę įtaką ir galią politinis anekdotas įgyja ne tada, kai yra transliuojamas „prime time“ (geriausiu laiku), o kai „išeina į gatves“, kaip tai kartkartėmis padaro Prancūzijos studentai. Gal šiandien ir naiviai skambės viltis, kad Lietuvos jaunuomenė, pradėjusi nuo anekdotų, palengva subręstų ir stipresniems veiksmams, tačiau priešingu atveju beliks tas pats kelias, kuriuo keliaujama ir dabar – emigracija vietoje demonstracijų. Išskyrus, žinoma, privilegijuotąją kastą, iškart po studijų baigimo tampančią valdininkų luomo nariais ir, tikiuosi, būsimų anekdotų personažais.
Bernardinai.lt