Sakoma, kad dukart į tą pačią upę neįbrisi. Jūsų patirtis tarsi paneigia šį priežodį. Triskart ėjote Panevėžio mero pareigas, antrąkart tapote Seimo nariu. Kokios aplinkybės šįkart lėmė Jūsų sprendimą kandidatuoti į LR Seimą?
Pagrindinis mano, kaip TS-LKD partijos tarybos nario, Panevėžio miesto skyriaus pirmininko tikslas - kuo greičiau nutraukti neveiksnios kairiųjų Vyriausybės nedarbą. Krizės situacijoje mes labai aiškiai ir skaudžiai pamatėme kokia neįgali G. Kirkilo vadovaujama Vyriausybė. Tai ir buvo pagrindinis tikslas, dėl ko kandidatavau į seimo narius. Aš maniau, kad kuo daugiau mūsų partijos narių bus rinkiminiame sąraše, tuo daugiau žmonių, žinančių tiek mano, tiek mano kolegų nuveiktus darbus, balsuos už mus. Tas pasitvirtino. Šiandien aš vėl esu Seimo narys.
2000-aisias, kai nugalėjęs varžovus Nevėžio vienmandatėje apygardoje, tapote seimo nariu, 2002-aisiais, po Konstitucinio teismo išaiškinimo, kad seimo narys tuo pačiu metu negali būti savivaldybės tarybos nariu, jūs vienintelis iš tos kadencijos seimo narių atsisakėte mandato ir grįžote į Panevėžį. Kodėl taip nusprendėte ir ar nesigailėjote dėl tokio sprendimo?
Aš neatmenu savo gyvenime tokių dalykų, dėl kurių galėčiau gailėtis. Paprastai vadovaujuosi ne vien tuo motto, kurį esu įrašęs po savo autobiografija: „Mesk į priekį, eidamas rasi. Mesi blogį, blogį rasi. Mesi gėrį, gėrį ir rasi“. Yra ir kitų dalykų. Vien žiūrėdamas į praeitį ateities nesukursi. Pasižiūrėjus į šiandieninį Panevėžį, manau, kad tai buvo teisingas ir savalaikis sprendimas. Nesigirdamas galiu pasakyti, kad džiaugiuosi ir didžiuojuosi už savo ir savo kolegų darbus bei įgyvendintus projektus per tuos penkerius metus Panevėžio mieste. O juk tada (2002-aisiais), atsisakęs Seimo nario mandato, grįžau į nežinią. Tuomet beveik mėnesį laiko vyko derybos, pokalbiai, konsultacijos. Tik likus kelioms minutėms iki Panevėžio tarybos posėdžio sužinojau, kad galbūt būsiu išrinktas meru. Jei būtų įmanoma atsukti laiką atgal, ko gero, pasielgčiau taip pat. Tada seime mes buvome devyniese. Mūsų partijos pozicijos, švelniai tariant, buvo ne kokios. Su devyniais balsais iš 141, kalnų nenuversi... Dar ir tai buvo viena iš priežasčių dėl ko grįžau į Panevėžį. Ne kartą sakiau, kad esu veiksmo žmogus. Man patinka matyti savo idėjų rezultatus. Be to, esu toks žmogus, kuris tiki, kad mintys materializuojasi. Tad, žiūrint į seimo nario priimamus sprendimus, galima sakyti, kad seime mintys materializuojasi žymiai lėčiau nei dirbant vykdomojoje valdžioje (aš mero darbą, kitaip nei numatyta įstatyme, priskiriu būtent prie vykdomosios valdžios).
Panevėžio savivaldybės taryboje, persigrupavus politinėms jėgoms ir subūrus kairiųjų valdančiąją daugumą, jūs buvote priverstas prieš laiką nutraukti savo, kaip Panevėžio mero įgaliojimus. Ar keisis situacija Aukštaitijos sostinėje po šių Seimo rinkimų, ar paliksite Panevėžį dar tris metus valdyti rinkėjų valia nuo politinės arenos nušluotiems kairiųjų bei populistinių partijų atstovams?
Blogas būčiau miesto pilietis ir patriotas, jei palikčiau tokią nenormalią situaciją, kokia šiuo metu yra Panevėžyje, o pats išvykčiau ieškoti skalsesnės duonos į sostinę. Sakiau ir sakysiu, - pirmiausia išsišluokime savo namuose. Aš neatmetu galimybės, kad artimiausiu metu istorinė tiesa bus atstatyta, ir tas trumpas laikas, kaip valdžią Panevėžyje buvo uzurpavę kairieji bei populistai, bus nušluotas į užmarštį.
Kokia jūsų nuomonė dėl TS-LKD ir koalicijos partnerių inicijuojamos apskričių reformos? Jūsų prognozė, kiek ilgai išliks Panevėžio apskritis?
Esu tikras, kad istoriškai susiformavęs Panevėžio, o gal Aukštaitijos regionas, išliks. Inicijuojama apskričių reforma buvo, yra ir bus vienu kertinių mano tikslų. Drąsiai, žiūrėdamas į akis buvusiems ar dabartiniams apskričių viršininkams sakiau, kad ta institucija Lietuvai yra pernelyg didelė našta. Savivaldybės puikiausiai gali spręsti tuos klausimus, kuriuos šiai dienai sprendžia apskritys. Ir regioninę politiką puikiausiai gali vykdyti pačios savivaldybės, be kažkokio tai dirbtinio primetimo iš viršaus. Taip, apskritys yra įtvirtintos Konstitucijoje, bet negražu, kai reikia Europai meluoti, kad Lietuvos apskričių viršininkai turi rinkėjų suteiktą išvestinį mandatą ir lygia greta gali dirbti ES Regionų komitete. Štai iki kokių absurdų prieinama. Aš, pavyzdžiui, tokio melo nesuprantu. Tas darinys, kaip apskritis, švelniai tariant, yra nelabai reikalingas. Tai yra papildomos valstybės išlaidos, o jų biurokratinis aparatas ne padeda, o daugiau trukdo žmogui. Mes matom didžiulį skaičių besidubliuojančių funkcijų. Aš pasisakau už keturių penkių regionų gal net savanoriškumo pagrindu sudarytą junginį, kuris spręstų bendrąsias problemas bei vykdytų tuos europinius projektus, kurių viena konkreti savivaldybė būtų nepajėgi realizuoti (pavyzdžiui, regioninis atliekų tvarkymas ar pan.). Noriu tikėti, kad niekam nekils ranka (o jei kils, mes ją nulenksime derybose), ir Panevėžys kaip buvo taip ir liks metropoliniu centru. Man tai išskirtinai svarbu, nes teko daug jėgų išeikvoti, kol pavyko atstatyti istorinį teisingumą ir pasiekti, kad Seimas Panevėžiui sugrąžintų metropolinio centro statusą.
Ko palinkėtumėte sau ir naujajam Seimui?
Mano linkėjimas labai paprastas – nesigėdinti pasakyti sau ir savo rinkėjams, kai to yra klausiama, kokių tikslų vedinas atėjai dirbti į Seimą. Ir drąsiai sakyti, kad tau ne tas pats kaip Lietuva gyvena ir kaip gyvens, ir, kad tu esi savo šalies patriotas. Reikia tuos jausmus vadinti tikrais vardais ir nesigėdinti idealizmo. O priimant sprendimus, visų pirma prisiminti, kad esame tautos atstovai ir pirmiausia turime tarnauti Lietuvai bei jos interesams. Linkiu mums visiems su kuo mažesniais praradimais įveikti atėjusį sunkmetį.
Mes sunkiai protu suvokiame kokia sudėtinga situacija šiandien yra pasaulyje ir Lietuvoje. Gal tik vienas Kirkilas tebetiki, kad Lietuva yra kažkokia oazė, kurios nepalies pasaulinės krizės bangos. O bangos yra cunamio dydžio. Mes matome, kad bankrutavo Islandija. Matome Vengrijos situaciją, galų gale tas pačias JAV, kur ir prasidėjo pasaulinė krizė. Kalbėti apie tai, kad Lietuva būdama ES bendrijos nare, gyvendama globaliame pasaulyje, nenukentęs nuo krizės, mažų mažiausiai – kvaila ir labai neatsakinga. Apie besiklostančią sudėtingą situaciją finansų rinkose, energetikos ūkyje, apie maisto brangimą, pinigų nuvertėjimą teko daug išgirsti iš mūsų eurokomisarės Dalios Grybauskaitės. Manau, kad mūsų besiformuojanti naujoji valdančioji dauguma yra pajėgi prisiimti atsakomybę už Lietuvos ateitį. Bet mes turime panaudoti ir netradicines priemones bei sprendimus, kurių galbūt valstybės imasi tik karo atveju. Pvz. kai Centrinis bankas imasi skolinimo funkcijų, nes to nebedaro komerciniai bankai. Be kraujo, tai yra be finansų, valstybės ekonomika paprasčiausiai numirs, bankrutuos. Ispanijos centrinis bankas imasi skolinti, nes komerciniai bankai tegali suteikti kreditus vos 24 valandoms. Kokį projektą per tokį laiką gali įgyvendinti? Privalome pasinaudoti ta ES gerąja patirtimi ir sukurti tokį instrumentą, kurio pagalba galėtume finansuoti ir kredituoti smulkų ir vidutinį verslą, be kurio aš neįsivaizduoju Lietuvos ateities. Tai turim padaryti nesižvalgydami nei į kairę nei į dešinę. Manau, kad priimant tokius sprendimus, privalome rasti politinį sutarimą tarp visų parlamentinių politinių partijų. Link opozicijos einančių norisi prašyti, kad jie nesinaudotų dabartine keblia valstybės situacija, prie kurios jie yra patys prisidėję, ir nesirinktų sau politinių taškų, o atvirai pasakytų, kad jie yra kartu ir yra už Lietuvą. Baigsis krizė, galėsim vėl kaltinti vienas kitą būtais ir nebūtais dalykais, bet šiandien yra tikrai ne tas laikas. Šiandien reikia visiems susiimti rankomis ir gelbėti Lietuvą iš tos duobės į kurią jinai ritasi.
Intervių iš "TS Žinios"