Ekscelencijos, malonūs mane girdintieji!
Šiandien prasideda Kovo 11-osios Lietuvos dvidešimtieji metai. Taip galime skirti Vasario 16-osios Lietuvą, 1940-1990 m. okupacijų laikotarpį ir Kovo 11-osios Lietuvą, kurioje gyvename. Kai sakome: Antroji Lietuvos Respublika, tai irgi teisinga, nes Vasario 16- oji ir Steigiamasis Seimas sukūrė Pirmąją. Istorinė bajorų Respublika su renkamu valdovu, kai kada Seimu Vilniuje, atskiru Lietuvos teisynu ir iždu buvo vis dėlto Abiejų Tautų Respublika, ne vienos Lietuvos; valdovą jos rinko abi tą patį. Galų gale sumąstė bendrą, pirmąją Europoje, konstituciją.
Kaip ką matome ir mąstome šiandien, Antrojoje Respublikoje, apie Kovo 11- osios Lietuvą?
Pradžia buvo statyba ant peilio ašmenų, ko gera, unikali padėtis visoje Europos istorijoje. Paskelbėme ir statėme nepriklausomą valstybę vis dar kitoje valstybėje, kuri tai draudė, trukdė, gąsdino ir užpuldinėjo net žudydama; o mes nieko nežudėm, bet palaipsniui vadavomės. Aplinkiniam pasauliui tai buvo nemažas rūpestis ir sykiu spektaklis: kuo baigsis? Ką tie lietuviai prasimanė?
Demokratinis laisvasis pasaulis tikrai nenorėjo, kad lietųsi mūsų kraujas, rėmė įvairiais pareiškimais, bet ir nesustabdė neprognozuojamos, grūmojančios rankos. Turėjome patys viską atlaikyti, taip pat atvirą agresiją.
Atlaikyti padėjo darbas, kai galvoji ne tiek apie pavojus, bet pirmiausia, ką turi suspėti nuveikti.
Aną kovo 11-ąją pasakiau užsienio žurnalistui: "Mūsų pareiga dabar tuos lūkesčius, kuriuos sukėlėme, paversti tikrove".
Šiandien tai daugelio pareiga – visų, kuriems Kovo 11-osios Lietuva yra jų šalis. Laukia begalė darbo. Šalis, kurios norėjome, – mūsų laisvės, kuri nesikerta su sąžine, tiesos ir teisingumo šalis vis dar šmėžuoja tarp lūkesčių, tai dar siektina tikrovė.
Bet verta prisiminti ir daiktiškąją tikrovę prieš 19 metų, kurią sudarė ne vien svaigus laisvės džiaugsmas ir didieji, kaip atrodė, besiveriančio kitokio gyvenimo lūkesčiai.
Tą pačią kovo 11-ąją Stasys Lozoraitis Vašingtone kalbėjo: "Aš žinau, kad padėtis radikaliai pasikeitė – bet, bet, bet. Mes dar nekontroliuojam bankų, policijos, geležinkelių sistemos. Mes dar nekontroliuojam net elektros. Dabar mes pamatysim, kaip reaguoja didysis brolis".
Panašiai jis vertino padėtį jau iš karto po rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą pirmojo rato, kai tapo aišku, kad Sąjūdis laimi. "Mes džiaugiamės žodžio laisve. Mes džiaugiamės tam tikra demonstracijų laisve. Mes džiaugiamės galėdami kalbėti ir iš tikrųjų labai laisvai rašyti Lietuvos laikraščiuose. Bet mes neturime kariuomenės. Mes neturim policijos. Mes neturim milicijos. Mes neturim geležinkelių, telefonų. Mes neturime bankų sistemos kontrolės. Mes nieko to neturim. Ir dar prieš kelias savaites šeši milijardai rublių, sutaupyti mūsų žmonių, išvažiavo į Maskvą. Maskva pasiėmė visas mūsų santaupas, negrąžindama nė vieno cento..." Todėl t3s4 S. Lozoraitis: "naujosios Aukščiausiosios Tarybos uždavinys bus pirmiausia perimti kuo daugiau gyvenimo sričių į savo rankas. Tai būtinas reikalas. Mes turime pradėti valdyti savąjį kraštą savomis rankomis".
Ir jau vasarą Šveicarijoj, daugelio šalių lietuvių bendruomenių vadovų susitikime, jis tiesiai siūlė: „5-6 jaunus žmones atsikviesti į Romą, kad šio to išmoktų – stoka valdininkų!“
Daug tų Stasio Lozoraičio pastabų nepaseno. Nežinau, ar jau turim tinkamą, žmonių gerbiamą policiją. Gruzija tokią sukūrė, pakėlė dvigubai atlyginimus, policijos reitingas aukštas, joje nebėra korupcijos. Mes negalim apginti žmonių net čia pat prie sostinės, Vilniaus rajone. Ar turim krašto gynybai parengtą kariuomenę? Ar kontroliuojam bankus, geležinkelių sistemą ir elektrą? Ši suvaryta į maišą net nekonstituciniais žingsniais. Ar valdome savo kraštą ištikimomis Lietuvai, ar svetimame šiltnamy augintomis senosios nomenklatūros rankomis? Stoka jaunų, europietiškų, sąžiningų valdininkų ligi šiol neabejotina. O tuntai kitokių – didelė erdvė taupymo programoms.
Savo vienintelę valstybę turėtume puoselėti kaip daržą, kaip sodą, kurį pirmiausiai reikia ugdyti, kad būtų vaisių visiems.
Materialistai žiūri į ją kitaip – kaip į dubenį, iš kurio patogu priėjus pačiam pasrėbti. Ir prieina būriais, grupėmis draugų.
Pirmasis požiūris buvo idealistų, pasiryžusių keisti gyvenimą ir paskelbtoje laisvėje drąsiai imtis reformų. Praėjo vos trejetas metų, ir Kovo 11-osios idealizmas tapo patyčių objektu, o žodį reforma ėmė rašyti kabutėse. Taip ir sėdom. "Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo", – atsiduso kažkada Maironis, ir tokios permainos–antipermainos Lietuvoje kartojasi.
Nūnai vėl šmėstelėjo permainų laikotarpio galimybė. Matau daugybę panašumų į aną metą po Kovo 11-osios, kaip kas jautėsi, manė ir manėsi. Mitologija apie anuomet neva klestėjusią visuotinę vienybę neatitiko tikrovės.
Buvo politikų atvirai kalbančių jau kitą dieną, jog Kovo 11-osios sprendimai klaidingi ir lems nelaimes; "mes balsavome už, nes neturėjom kitos išeities"; buvo jaučiančių skriaudą, kad juos, taip gerai išmanančius viskam vadovauti, ėmė ir nustūmė nuo valdžios. Be abejo, tai skatino „skriaudą“ atitaisyti kuo greičiau. Buvęs žymus sąjūdininkas jau smerkė Sąjūdį, kuris atseit, užgrobė valdžią nušalinęs liaudies atstovus. Ir nė mintelės, kad valdžios pasikeitimas įvyko demokratiniu tikrų rinkimų keliu, kaip ir turi būti. Kas nori, gali susirasti "Respubliką", kuri vos po savaitės ar panašiai pristatė Kovo 11-osios įvykius parlamente išraiškinga karikatūra "Lietuviška lambada". Toks būtų visapusiškesnis vaizdas.
Neturėdama tribūnos pristatyti savo politiką, projektus, aiškinti ir skelbti įstatymus, Aukščiausioji Taryba įsteigė arba atkūrė laikraštį „Lietuvos aidas“. Tai buvo paskelbta didžiu nusikaltimu demokratijai. Skelbė ir skundė rinkos konkurentai, nepatenkinti, kad neturi spaudos monopolio. Ir taip toliau. Netruko subręsti šūkiai, kad Aukščiausiąją Tarybą laikas paleisti, nors mažai kas galėjo abejoti, kad tuoj pat renkamas naujas parlamentas būtų jau mažiau linkęs į permainas, įskaitant tikrą Nepriklausomybę. Na, ir gerai (kas nors manė), daugiau liks "tarybų" valdžios, "Tarybų" Lietuvos! Nebūtina viską keisti... Atvirai skambėjo formulė, kad mūsų ekonominiuose sunkumuose, kurie kyla iš naujos parlamentinės valdžios blogos politikos, pakaktų padaryti paprastą "politinį sprendimą".
Kremlius tą iššifruodavo pastebėjimais į šalį, teatro žiūrovams, kad vienas Lietuvos vadovų jam geresnis, o kitas – nesukalbamas. Tuo pat metu Kremlius, pradedant nuo paties M. Gorbačiovo, nesiliovė kartojęs pasauliui, kad skandalingasis lietuvių balsavimas "atsiskirti" įvykęs itin skubotai, netgi "naktį"! Ar tai ko nors neprimena?
Po Sausio žudynių Vilniuje aukščiausias agresorių pareigūnas generolas V. Varennikovas tą patį priekaištą dėl Kovo 11-osios pakartojo spaudos konferencijoje: "Susirinko naktį ir nubalsavo. Taip net Hitleris nedarė!" Autentiška, yra vaizdo įrašas.
Paimkite aną seną širšalą, įrašykite vietoj netikusios Aukščiausiosios Tarybos naująją posąjūdinę Andriaus Kubiliaus vyriausybę, ir turėsit propagandoje bemaž raganos veidrodėlį. Sunkumai – proga revanšui. Nebeatmenu, ar didelis laikraštis lygino Kubilių ir su Hitleriu, ar dar per plaukelį ne; kai kurie triukšmai apsiribojo turgaus prekeivių „genocidu“, vartant šį baisų žodį kaip agitatorių niekalą. Matėme ir apsipremijavimų, ir kitokio valstybės resursų skubaus išsidalinimo analogijų, valdžiai keičiantis, kad saviems būtų neblogai, o ateinantiesiems – kuo blogiau. Deja, šio sovietinio administracinės minties paveldo taip ir neišnaikinome. Valstybė daugeliui tebėra srėbalo bliūdas, kuriam susiūbavus gali užeiti ir blūdas.
Nebe vienas kitas, o būreliais bemaž paskutinę buvusios Vyriausybės darbo dieną bičiuliai valdininkai mikliai persėdo į "saugesnes" naudingas kėdes, kad geriau įsikibtų į atlošus. Nė vienas tokių persėdusiųjų net neapsimetė darąs tai neva valstybės labui, neslėpė, kad toliau teiks paslaugas ankstesniam viršininkui arba partijai, galų gale, giminaičiams, laukdamas naujosios vyriausybės griuvimo. Girdėjom ir amžinų himnų amžinajai, dar sovietinių laikų, partinei nomenklatūrai, kuri mat geriausiai tvarkosi, nors jos tarpe tebesisukioja visai nepajėgiančių demokratiškai mąstyti ir skaidriai elgtis, fundamentaliai korumpuotų asmenų.
To paties nestigo nė 1990-aisiais, tik tąsyk politines ir vertybines prieštaras švelnino bendras patriotinis pakilimas. Tebeegzistavo gėdos jausmas. Nenoriu kalbėti kritiškai apie visus pareigūnus ir valdininkus, bet kažkas yra atsitikę, kad nuo Stasio Lozoraičio pastebėjimo per devyniolika metų valstybės valdyme netoli tenuėjome. Netoli nuėjome nei teismuose, nei švietimo struktūrų tvarkyme. Ar neturėtų kur nors būti įrašyta, kad jau kam kam, o teisėjui privalu padorumas ir sąžiningas elgesys? Sveikesnėje visuomenėje tai būtų savaiminė moralinė norma, kurios sargyboje budėtų Prezidentas, dėl kurios kovotų pati teisėjų bendruomenė. Dabar to nėra. Viešai žinomi viešai meluojantys teisėjai, apgaunantys nukentėjusius, sutinkantys, kad juos paskirtų į postus pažeidžiant įstatymą. Gal teisėjų rinkimai, o ne pasiskyrimai pakeistų padėtį. Grupuočių savanaudiškumas, štai pagrindinė Lietuvą ėdančio vėžio atmaina. Pavyzdžių nors vežimu vežk.
Nuskambėjo išryškėjo vadinamieji „laisvi etatai“, kuriems ministerija ar kita institucija nesigėdi imti pinigus iš biudžeto ir pasidalinti nieko nedirbus. Tai vokelių variantas, tik vietoj mažų vokelių sugalvotas didelis vokas ištraukiamas iš valstybės kišenės už tuščias vietas nesamuose kabinetuose, kur sėdi ir vertingai darbuojasi biurokratų kostiumai be žmonių.
Kitaip apibūdinčiau, kad tai N. Gogolio „Mirusių sielų“ variantas mūsų pseudodemokratinėje, pseudoteisinėje ir amoralioje valstybėje.
Kolegos, kurie sutinka, kad tuščias kostiumas kėdėje yra šauniausias bendradarbis ir pasidalija jo algą, turėtų nueiti išpažinties. Nusivažiavom, bet niekada nevėlu taisytis.
Nevėlu susivokti ir mūsų kairei, ir dešinei, kad šalis ir visuomenė, kurios nori eiti į priekį, privalo ir žvelgti į priekį, telkti naujus žmones, šluoti nešvarybes. Susivienykime, kam nešvarybės nemielos. Atsinaujinkime iš vidaus. Neatsisakykime vertybių, ginkime jas ir užsienio politikoje. Margų žuvelių gaudymas artėjančiuose Respublikos Prezidento rinkimuose, kiek kas bedrumstų vandenį, tenesugaišina ir tenetrikdo pažangos.
Matau, kad šiandien realiausia ir geriausia kandidatė yra Dalia Grybauskaitė. Pažadėjo per televizijos pasirodymą, kad atėjusi pakeistų esamą, įsigalėjusią korupcinę sistemą. Dieve, padėk. Kad tik Lietuvos nedraugai arba susirūpinę nuosavos naudos draugai jos neterorizuotų ir nenuodytų. Dėl tokių perspektyvų kurį laiką, kiek taisyklės leidžia, ryžausi pabūti netoliese ant atsarginių suolelio. Galvojau, gal vertėtų, nes laikotarpis itin kritiškas, ir dviese įsikinkyti. Susitelkime kuo plačiau, kad naujas vyksmas neužtruktų, ir kuo sparčiau, kuo vieningiau stiprintume Kovo 11-osios Lietuvą. Ji buvo apginta ir Vilniuje, ir pasieny žuvusiųjų brolių ir sesers krauju; tegul tai mus ypatingai įpareigoja. Vienybė težydi su tais, kurie atidavė savo gyvybes kovose už laisvę okupacijų metais, kaip generolas Jonas Žemaitis, kurio gimimo šimtąsias metines kartu minime. Priešas tada dėjo daug pastangų perskelti Lietuvą kaip žmonių visumą į dvi dalis. Ir šiandien esame gerokai supriešinti, įvairiais būdais kvailinti, tinkamai nepasirengę ginti ir gintis nuo visko, kas gali mus ištikti; bet susiimkime dar sykį už rankų ir būkime kuo geriau pasirengę nesibaigiantiems Lietuvos išmėginimams.
Aš vis pasvajoju apie jaunimą. Ir seneliui romantikui Maironiui buvo leista svajoti:
Drąsiai, aukštai pakils balsai,
Išauš kita gadynė!
Užgims darbai, prašvis laikai,
Pakils jauna tėvynė!
Jei neturėsime meilės ir tikėjimo, būsime niekas. Jūs žinote, Kas prieš 2000 metų tai pasakė.
Ačiū jums.
prof. Vytautas Landsbergis