Sveiki, brangūs bendražygiai,

Pirmiausia noriu jums visiems dar kartą padėkoti. Už tai, kad šiandien esate čia. Ir už palaikymą, kurį jaučiu. Ir niekas manęs neįtikins, kad viską galima įvertint pinigais. Nėra pinigų, už kuriuos būtų galima nupirkti čia kalbėjusio pensininkų atstovo Kęstučio Šeškaus,  stipresnės už savo ligą Birutės Vanagienės nuoširdumą.  Šventa tiesa, kad be meilės savo artimui ir tikėjimo esame niekas.

Štai virkauja kažkas, kad ta nesibaigianti krizė suėdė gyvenimą – nebelieka atostogoms šiltuose kraštuose, naujesnei mašinai. Jau matyt pastebėjote, kas dedasi, kai pasiūliau (-ėme) už prabangą mokėti mokesčius. Nepasitenkinimas didžiulis. Penkiolika metų esu politikoje, tačiau pirmą kartą pajutau kaip atkakliai ir vieningai ginamas siekis nekliudomai gyventi  prabangiai sotų gyvenimą. Čia esantys kolegos neleis sumeluot – ir ko tik neišgirdome savo adresu, pasiūlę geriau gyvenantiems už brangius namus, mašinas, jachtas susimokėt mokesčius. Esame net su komunistais lyginami. Nors man labiau patinka, kai lygina su Tadu BlindaJ  Atėjo laikas mokesčių našta dalintis po lygiai. Pensininkai, neįgalieji, vaikus auginančios šeimos dvejus metus nešė didžiąją dalį krizės naštos. Nežinau, ar naujo BMW džipo ir kelių vilų  savininkas gali suprasti kaip tuos dvejus metus gyveno Kęstutis Šeškus, Birutė Vanagienė, kaip gyvenote jūs visi, kaip gyveno mano motina iš 600 litų pensijos.

Buvau blogas, kai pavasarį pasiūliau progresinius mokesčius, dabar, kai atsirado siūlymai daugiau apmokestinti turtingesnius nei jūs visi, tapau dar blogesnis. Tačiau šiandien man ir mano kolegoms ne tiek svarbu, kad mūsų pavardės taps keiksmažodžiu turtuolių lūpose. Mums daug svarbiau kad nuo sausio pensijos būtų atstatytos pilna apimtimi. Mums daug svarbiau, kad jos didėtų ir kad tai būtų daroma ne iš skolintų pinigų. Ir mes tai padarysim.

Čia kaip šeimoje galime kalbėtis, todėl sakysiu labai atvirai – na, niekas manęs neįtikins kad milijonieriui dabar sunkiau nei čia sėdinčiam Jonui ar Onai. Nes ne garsiausiai rėkiančiam sunkiausia. Pasakysiu dar daugiau – turime savo valstybę valdyti patys. Nors akivaizdu – labai daug kam tai nepatinka. Na, mes tikrai nebūsime už virvelių tampomais padarėliais ir mūsų burnų rusų dujomis neužkiši. Manau krizė padarė ir gerą darbą. Ji atidengė tikruosius žmonių ir valstybių veidus. Ir pamatėme – kas draugai, o kas tik tokiais dedasi, kas tikrai myli Lietuvą, o kas tik vaidino patriotus.  

Sakiau ir sakysiu, kad pensininkai dėl valstybės stabilumo padarė labai daug, o dabar atėjo metas valstybei stengtis dėl jų.

Sakysite, kodėl rinkiminėje kalboje kalbu ne su skyriaus veikla susijusius dalykus. Dar ir kaip susijusius – nemažai skyriaus narių yra pensininkai. Jums teko atlaikyti dvigubą iššūkį – gyvent iš sumažėjusių pajamų ir visuomenei aiškint apie tokio sprendimo būtinybę. Pasakysiu labai paprastai, bet iš visos širdies: ačiū Jums už stiprybę, kuria dalinatės kaip duona.

Pamenu, kai prieš dvejus metus stovėjau šioje tribūnoje, ir sakiau rinkiminę kalbą, pirmiausiai teko paneigti gandus, kad emigruoju iš Panevėžio į Vilnių visam laikui. Pasirodo, agentūroje „viena boba sakė“ niekas nesikeičia. Ir vėl pasiekė paskalos, kad esu daugiau vilnietis nei panevėžietis. Netiesa. Kiek kartų reikės, tiek sakysiu. Panevėžyje mano šeima, mano namai, čia jūs visi. Penkiolika metų esame kartu, būna, kad šeimoj žmonės tiek neišgyvena, taip kad esame kaip reikiant susigyvenę. Nesu jaunas sodinukas, kuris lengvai prigyja bet kur. O ir turiu čia ką veikti. Dar keliems dešimtmečiams į priekį.

Nepamirškite – esame vienas geriausių skyrių Lietuvoje. Lyderiams visada sunkiau – amžinai kas nors lipa ant kulnų. Bet tvirtai tikiu – mums užteks parako išlikti lyderiais.

Artėja rinkimai į Seimą. Lengva nebus, tačiau esu nepataisomas optimistas. Tikiu mūsų pergale, nes žmonės jau nebe tokie naivūs ir atskiria pelus nuo grūdų. Šou ant duonos neužsitepsi, nors pažiūrėt gal ir smagu. Esu įsitikinęs, kad pasirengimas rinkimams į Seimą – vienas iš svarbesnių iššūkių mums visiems. Ir jau šiandien pradedame jam ruoštis. Siūlysime savo kandidatus į vienmandates apygardas. Tikiu, kad  pasirinksime asmenybes, lyderius, kurie gerbiami visų ir moka apie save suburti žmones.   

Dar labai svarbiu uždaviniu skyriaus veikloje laikau  mūsų bendruomenių stiprinimą.. Skyriaus veiklos plane esame numatę bendrus bendruomenių renginius. Nemanau, kad senjorai supyks, kad jų vakaronėse šoks mūsų jaunimas, o krikščionys demokratai tik apsidžiaugs kalėdinėje popietėje sulaukę ...kad ir manęs su Ričardu, Vidmantu ir Juliumi. Noriu pasakyt, kad bendruomenės turi mus jungti.

Su jaunimu – atskira kalba. Juos reikės palikt po pamokų ir mokyt būti tikrais lyderiais. Kas mus pakeis, jei jie ir toliau bus tik stebėtojai? Todėl Jaunimo bendrijai skirsiu ypatingą dėmesį ir prašysiu jūsų visų pagalbos padedant jiems įsilieti į aktyvią partinę veiklą.  Palaikysiu, skatinsiu iniciatyvius mūsų narius ir tikrai netoleruosiu partiją laikančių tramplinu į savo asmeninę gerovę.

Pritariu pasakymui, kad už kiekvieną darbą turi būti atlyginta. Mūsų žmonės dirba be atlygio. Todėl jų darbas dvigubai brangus ir svarbus. Padarysiu viską, kad skyrius rastų galimybių paskatinti aktyviausius pakviesdamas juos į ekskursijas, teatrą, koncertus. Iš karto po Naujųjų startuos skyriaus narių  politinių mokymų programa. Turėsime galimybę susitikti su įdomiais žmonėmis, politikais, politologais, meno, kultūros atstovais ir plėsti savo akiratį. Apie paskaitas bus pranešta seniūnams, kviečiu aktyviai dalyvauti. Paprastai tariant – būkime dažniau kartu.

Tik vieną noriu pasakyt, nepriklausomai nuo to tapsiu pirmininku ar - ne, neleisiu, kad skyrius taptų asmeninių ambicijų aiškinimosi vieta, egoistinių  tikslų siekimo įrankiu.  Neleisiu, kad mūsų visų pastangos, pasiekimai, laimėjimai būtų lengva ranka nubraukti vien dėl to, kad kažkam norisi pažaisti politiką ar tiesiog pasirodyti svarbiu. Patys žinote – ardyti, griauti, draskyti labai lengva, o va, pastatyti kartais ir viso gyvenimo neužtenka. Sakysite, griežtai kalbu. Galbūt. Tolerancijos dviveidiškumui, apsimetinėjimui, melui, intrigoms manyje nėra. Skyrių įsivaizduoju kai šeimą. Yra dūmų, yra ginčų, bet šeima yra tam, kad būtų kartu ir kai sunku, ir kai lengva.

Nemėgstu  kalbėti apie tai, kokia bus ateitis, kaip mes gyvensime ateityje. Ateitį kuriame dabar. Šią minutę. Čia. O dar geriau – kai pasibaigia kalbos ir prasideda darbas. Dėkoju  norintiems skyriaus pirmininku matyti mane. Man tai reiškia viena – galimybę dirbti  ir siekti tikslo kartu. Dar labai norėčiau padėkoti visiems iki vieno skyriaus nariams už du prasmingus darbo kartu metus ir perskaityti čia jų pavardes, bet matyt pirmininkaujantis mane išvarys iš tribūnos, nes kalbėti noriu ne aš vienas.

Brangieji, naudodamasis proga, linkiu jums gražių artėjančių šventų Kalėdų. Mūsų karta žino, kad tikra laimė – ne daug visko prisipirkti. Pati tikriausia laimė – turėti šeimą, draugus, turėti tėvynę. Nuoširdžiai linkiu artimųjų meilės ir – ačiū kad esame kartu.