Po poros savaičių vyksiančioje Tėvynės sąjungos vasaros sueigoje sumanyta pradėti „įžanginę diskusiją dėl Tėvynės sąjungos santykių su socialdemokratais“.
Šios diskusijos išvakarėse populiariausias Tėvynės sąjungos narys (ir, matyt, šios diskusijos iniciatorius) Vytautas Landsbergis prabilo apie partijos tapatybės praradimus ir keistą santuoką dėl išskaičiavimo su socialdemokratais. Šalia paminėtų nuogąstavimų būtų logiška pridurti ir Tėvynės sąjungos ilgalaikes perspektyvas, nes jos, švelniai tariant, labai ūkanotos. Gal todėl apie ateities prognozes konservatorių vadovybė nuolat subtiliai nutyli ne tik viešai, bet ir tarp partijos kolegų.
Spręsdami iš dažnų Andriaus Kubiliaus užuominų ir pavyzdžių, kaip gražiai reikalui prispaudus sutaria Vokietijos kairieji ir dešinieji, galime daryti vienintelę išvadą, kad tokią valdančiąją koaliciją konservatorių lyderis ir regi savo vizijose. Gal net apie tai jau kalbasi ir su Gediminu Kirkilu.
Tačiau tokia išankstinė priešvestuvinė sutartis Tėvynės sąjungai gali reikšti ne tik ideologinę, bet ir politinę pabaigą. Kodėl?
Visų pirma pagal šiandienos reitingus dar jokiu būdu nereiškia, kad Socialdemokratų ir konservatorių partijos po kitų rinkimų parlamente sudarys aiškią valdančiąją aritmetinę daugumą. Jau šiandien akivaizdu, jog labai daug ką kitame parlamente lems vienmandačių apygardų rezultatai, o jie, kaip galėjome įsitikinti per pastaruosius keletą rinkimų, vis mažiau susiję su partijų populiarumu. Taigi pusę parlamento vietų labiau veiks asmenybių, o ne partijų žavesys. Pažvelgus į asmeninius Tėvynės sąjungos narių (lyderių) reitingus, šioje srityje jų perspektyvos neatrodo labai optimistiškos.
Kita vertus, stebint socialdemokratų veiksmus tiek po šio Seimo rinkimų (koalicija su Viktoru Uspaskichu), tiek po savivaldos rinkimų (Vilniuje koalicija su Rolandu Paksu), tik naivuolis gali patikėti tuo, kad patyrę kompartijos nomenklatūros atstovai dėl konservatorių ir „švarios politikos“ aukotų galimybę gauti daugiau valdžios. Galim drąsiai lažintis, jog dabartinės kilmės ir vertybių socialdemokratai visada rinksis tik tuos partnerius, kurie turės daugiau vietų Seime ir kurie jiems suteiks daugiau galių valdžioje, todėl visai tikėtina, kad tai gali būti liberaldemokratai ir įvairių partijų likučiai (liberalcentristai, darbiečiai, valstiečiai ir pan.), patekę į Seimą per vienmandates apygardas. Šnekos apie populistinių, marginalinių, netradicinių partijų žalą, kaip daug kartų įsitikinom, yra skirtos tik naiviems rinkėjams ir Tėvynės sąjungos vadovams hipnotizuoti.
Tačiau palikim politinę aritmetiką ramybėje – ir ne todėl, jog dėl jos nuolat apsigauna įvairūs politiniai skaičiuotojai. Svarbiausia problema yra ta, kad dabartinė sunkiai nusakoma dešiniųjų parama kairiesiems ir mintys apie vestuves dėl išskaičiavimo Lietuvos rinkėjams nebepalieka galimybių rinktis (tiksliau, verčia rinktis „Tvarką ir teisingumą“), ir tiek socialdemokratus, tiek Tėvynės sąjungą veda į visišką tapatybės krizę (anot Vytauto Radžvilo – į vieną amžiną nomenklatūrinę partiją).
Ir nors Tėvynės sąjungos reitingai po sukeltų isterijų dėl „Williams“ kiek pakilo, tačiau didelė klaida būtų manyti, kad tai ilgalaikės šios partijos perspektyvos ženklas. Reitingai pakilo pirmiausia todėl, jog prie konservatorių prisijungė keletas mažesniųjų partijų (pirmiausia paminėtina Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga), taip pat dėl kitos dešinės jėgos – liberalų visuotinės krizės.
O ateities ženklai Tėvynės sąjungai nėra palankūs – patriotiškiausia ir ištikimiausia, tačiau pagal amžių vyriausia jos rinkėjų dalis kasmet traukiasi Anapilin, jų atžalos - į Vakarus – ten, kur nuo vaikystės tėvai pašnibždom pasakodavo kaip apie laisvės simbolį, kur nėra okupacijos grėsmės ir galima gyventi nevadovaujant LKP CK ideologijos instruktoriams.
Kultūrinis elitas, buvusi pagrindinė Sąjūdžio, o vėliau daugiausia ir Tėvynės sąjungos atrama, neranda vietos šioje partijoje, nes dabartiniams konservatorių vadams nykios ir neįdomios tos „elitinės“ sritys, dėl kurių skauda tikram intelektualui, ir nuo kurių prasidėjo tikrasis Sąjūdis: kultūra, paveldosauga, gamtosauga, tėvynės kraštovaizdis. Sunku patikėti, bet faktas: tarp vienos didžiausių Seimo frakcijų – Tėvynės sąjungos – nėra nė vieno žmogaus, kuris rimtai užsiimtų gamtosaugos problema – ta, kuri visuotinio atšilimo laikais civilizuotam pasauliui tampa svarbiausia. Todėl gamtosaugos problemomis šiandien ir užsiima tikrieji „gamtininkai“: Bosas, Pekeliūnas, Žukauskas ir pan.
Visuotinio teisingumo problema taip pat pasirodo neįkandama Tėvynės sąjungai – jau pūliuojančias teismų ydas iškėlė ne vadinamoji parlamentinė opozicija, o negausios visuomeninės organizacijos. Tuo tarpu konservatorių prezidiumas, taip programomis skatinantis pilietiškumą ir bendruomeniškumą, pasipriešino siūlymams suteikti teisę visiems piliečiams kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Tad koks iš tiesų šiandien svarbiausios dešiniosios politinės jėgos – Tėvynės sąjungos skiriamasis bruožas, tikslas, galintis sutelkti apie save gausesnes rinkėjų gretas? Reformos, „Naujos darbotvarkės“ - tuščiaviduriai žodžiai, nuo kurių tik pašiurpsta piliečiai? Mokamas aukštasis mokslas su ta pačia mokslo kokybe? Saugiklis nuo galimos Rusijos intervencijos – bendroje sąjungoje su LKP-LDDP mentalitetu? Energetinė nepriklausomybė – naujas atominis monstras su neaiškiais finansiniais srautais? O gal kova su korupcija? Teisingai – juk beliko pora mėnesių iki Kirkilo pažado per metus sumažinti korupciją galiojimo. Jei rudenį Tėvynės sąjunga toliau nuspręs remti socialdemokratų vyriausybę, vadinasi, bus patikėjusi, kad korupcijos Lietuvoje ryškiai sumažėjo. Tik ar tuo patikės rinkėjai?
Bernardinai.lt